Apie Austėjos ir Mike TonyResort vestuves man labai norisi papasakoti šiek tiek daugiau, nei pasakoju įprastai. Tai nėra lengva, sudėti tokią patirtį į žodžius, kiek jų berašytum. Sudėti į žodžius žmonių šilumą, jų gebėjimą išlikti meiliais vienas kitam net didžiausiame bičiulių būryje (ah, kaip gi dažnai pamirštam paprasčiausią meilumą!). Galų gale, jų gebėjimą beprotiškai, beatodairiškai, iš visos dūšios šokti, kaip retas santūrus lietuvis nuo dūšios šoka. Ir visgi aš pabandysiu, o jūs skaityke.
Dideli, rudi šunys gali būt šiek tiek… baugūs. Tiesa, tik ne tuomet, kai tokio šuns vardas Scooby. Ir viskas todėl, kad dideli, rudi šunys vardu Scooby dažniausiai užsiima viena veikla – visom išgalėm stengiasi išvengti nepažįstamojo su fotoaparatu dėmesio ir kompanijos. Lyg ką netyčiom iškrėtęs vaikis, Scooby nuspręs prigulti tolimiausiame nuo tavęs kambario kampe. Galbūt eiti kitapus tako ar užsukti į tuščią vonios kambarį tiesiog todėl, kad ten neužsukai tu. Namuose geriausias kampas yra tas, nuo kurio nepažįstamasis su fotoaparatu yra toliausiai, tikrai galvoja didelis rudas šuo vardu Scooby. Aš jam, žinoma, prieštarauju.
Ir štai būtent todėl tik mums atvykus į TonyResort – mums, tai Marijai ir man, prie kurios tądien aš taip mielai prisijungiau kaip pagalbininkas-daiktų-nešiotojas – Scooby labai žvitriu žingsniu pasislėpė už sofos. Oi, išties aš klystu. Pirmas nutikęs dalykas – pusnuogis Mike atidarė mums duris.
– Oh, hello!
Tokią netikėtą pirmąją pažintį sekė juokas balsu, plačios-plačios šypsenos ir jums tikrai puikiai žinomas malonus nejaukumas. Toks, kuris ištinka, mirkteli sutikus seniai matytus, pasiilgtus draugus. Po sekundės viskas tiesiog sustojo į savo vietas. Mes buvome nuostabiai jaukiame, mažyčiam namelyje ant ežero kranto, priešais mus – tokiai svarbiai dienai besirengiantis, rankšluosčiu apsijuosęs Mike, o iš už čia pat stovinčios sofos baikščiai, bet su nenumaldomu smalsumu į mus spoksojo milžiniškos rudos Scooby akys. Netrukus atvyko Austėja – kaip apibūdinti žmogų, kurio veidą puošia tiek pat ramybė, kiek jaudulys? Galbūt viskas šypsenoje. Ji negalėjo nustot šypsotis. „Šypsosi aplink galvą”, kartais sakau ir šįkart tikrai pagalvojau.
O toliau, toliau prisimenu tik vakaro pabaigą. Austėja ir Mike šoko, kaip bepročiai. Šoko ir jų šeima (draugai taip pat šeima), ir aš prisiekiu, tai buvo užkrečiama. Bet net ir toje tvinksinčioje, triukšmingoje laimėje buvo galima matyti… ne, jausti taip sunkiai nupasakojamą ramybę. Buvo ramu, šilta, ir viskas buvo būtent taip, kaip turėjo būti. Beveik užmiršau, kad turėčiau fotografuoti – kaip gi kartais gera pabūti pagalbininku-daiktų-nešiotoju. Tądien, būtent per Austėjos ir Mike TonyResort vestuves, šiek tiek geriau išmokau fotografuoti lėtai ir matyti truputėlį daugiau. Tik taip ir galima.
