Eglė ir Vaidas
Viskas prasidėjo, kaip prasideda įprastai – laiškas, skambutis, kava, juokas, ilgas pokalbis, minčių ir idėjų srautas bei švelni šypsena veide. Bet šios Jakiškių dvaro vestuvės, nesumeluosiu, buvo pirma diena, kuomet išties pamačiau Eglę ir Vaidą. Kuomet spėjau, atrodytų, per trumpą akimirką juos šiek tiek pažinti.
Šis darbas, kaip kartkartėm turbūt visi darbai, kartais slegia. Galbūt neturėčiau tai sakyti, bet būna laikas, kuomet pavargsti ir reikia… sujudinti vandenį. Reikia leistis būti įkvėptam. Eglė ir Vaidas papuolė mano kelyje būtent tokiu metu ir jų dienos ramuma iki kraštų prisotino mane… nežinau net kuo. Dopaminu? Kaip žemiškai tai skamba.
Ir, prisimenu, pagalvojau tą vėlų vėlų vakarą, jau atsisveikinęs, jau težiūrėdamas į Eglę, Vaidą ir jų artimiausius pro dvaro langą; pagalvojau štai ką: velniop euro remontus. Velniop prabangą, limuzinus, velniop viską, kas netikra. Būkime už šilumą ir už draugus. Už juoką, gyvą muziką mylimiems, už žvakių šviesą, už nerepetuotą šokį, už glėbį ir dvarų romantiką. Už ašaras, žinoma, būkime už džiaugsmo ašaras! Ir už nuotraukas. Ant sienų, ant spintelių, ant grindų ir tarp knygos lapų. Už vakaro šviesą ir gėles ant medinių palangių.
Nuoširdi padėka Jakiškių dvarui ir nuostabiems žmonėms ten. Neįsivaizduoju šios dienos niekur kitur.
