Lina ir Tomas
Beveik trys metai. Tiek laiko praėjo nuo paskutinio karto, kuomet fotografavau Liną neskaičiuodamas laiko. Ir uodų buvo tiek pat, ir vakaras įsileido jaukus. Tik šįkart juodą ežerą iškeitėme į žalsvą Baltiją Latvijos krantuose (jūrą aš myliu, jei prisimenate), ir Lina pasitiko ne po sunkios darbų savaitės, o šiek tiek švytėdama su mylimu žmogumi šalia. Bet mūsų suplanuota poros fotosesija prie jūros dar turi palaukti. Pirmiausia — taurė vyno, šiek tiek pokalbio, šiek tiek švelnumo namuose ir… mano nevykusių mėginimų prisijaukinti įprastai nenustygstančią vietoje Mają.
Ši diena – visa diena, nuo ryto iki išnaktų – tik įžanga, bet ir ją jau norisi kartoti. Nieko. Liko nedaug. Dar kelios savaitės ir susitiksime vėl. Mūsų laukia miškas (o vestuvės miške, žinoma, yra nuostabu), šeima ir draugai, daug šokių, dar daugiau, tikiuosi, juoko. O kai niekas nematys, paieškosime ramybės vėl. Sunku nebus. Jiedu juk – tikiu, kad matote – ramuma dvelkia.
