Dovilė ir Vygantas
Ar žinote tuos žmones, kuriuos kartkartėm pamatome gatvėje? Galbūt eidami parduotuvėn ar mintyse galvodami apie namuos paliktą skėtį, mes juos pastebime ir trumpam – vos sekundei – sustojame. Tie žmonės, jie pasiima sau dalį mūsų minčių. Kodėl būtent, sunku pasakyti. Galbūt grožiu, bet ne paviršutiniškai apibrėžiamu, o giliu, švelniai švytinčiu. Visi prasilenkėme su tokiais žmonėmis nors kartą. Visi kažkam buvome tokie žmonės. Visi nors kartą gyvenimo nedrįsome jų užkalbinti, ir visi dėl to šiek tiek gailėjomės.
Ir štai čia susiduriu su mažo miestelio trūkumu, o kartu ir teikiama galimybe – kartą sutikti žmonės greičiausiai bus sutikti ir vėl. Arba priimsi tai kaip galimybę ištaisyt praleistą progą, arba kaip priminimą, jog visgi trūksta nors ir lengvo stumtelėjimo. Aš išdrįsau. Ne pirmą, ne septintą kartą, bet galiausiai išdrįsau. Mes pasisveikinome, apsikeitėme keliais žodžiais, ir išsiskyrėme, tikiu, šiek tiek šviesesnėm širdim. Bet jokiu būdu negalėjau numanyti, kad fotografuosiu jų vestuvių dieną. Vakare. Prie jūros.
Tądien, atrodo, mes išties nuo visų pabėgome. Po ypatingai šiltos ceremonijos (ir pačių skaniausių desertų, kuriuos man kada teko ragauti, bažnyčios parkelyje) šokome į automobilį ir išvykome skęstančios saulės gaudyti. Olando kepurė tam puikiai tinka – kaip bebūtų keista, vėlų vakarą ten mažai žmonių, o audringą, ekstrovertišką jūrą nuostabiai atremia lėtos, aukštos pušys, nuspalvintos rausvai besileidžiančios saulės. Atrodė, kad visa telpa į jų tamsią žalumą, ir išties nebuvo nieko, išskyrus gilią ramumą ir pilnatvę.
Ačiū už jūsų minimalizmą, Dovile ir Vygantai, ir ačiū už tą norą vienas kitą glėbti net svetimo akivaizdoje. Man buvote nuostabus pavyzdys ir, tikiuosi, ne paskutinį kartą.
